1999 metais Kernavėje įvyko pirmasis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Tuomet vos 27 entuziastai, įkvėpti po dalyvavimo Lenkijoje vykusiame Biskupino muziejaus festivalyje, pasiryžo sukurti pirmą tokio pobūdžio renginį Lietuvoje. Visa, ką matė lankytojai – nuo trobesių iki kostiumų – buvo sukurta šių entuziastų indėliu ir tuometinio Kernavės kultūrinio rezervato-muziejaus ūkio skyriaus darbuotojų rankomis.
Festivalio pradininkai buvo a.a. ilgametis rezervato direktorius Saulius Vadišis, a.a. festivalio koordinatorius Jonas Vitkūnas, archeologai Daiva Luchtanienė ir Aleksiejus Luchtanas, taip pat daugybė rekonstrukcijai ir istorijai atsidavusių entuziastų, archeologų ir istorikų. Jie prisimena pirmuosius metus kaip kupinus improvizacijos, užsidegimo ir nežinios – nebuvo aiškios organizavimo struktūros, nei patirties, tačiau buvo stiprus noras parodyti Lietuvos priešistorę gyvai. Nepaisant abejonių, ar kas nors ateis į pirmąjį renginį, jau pirmąją dieną Kernavę užplūdo minios lankytojų – festivalis akimirksniu tapo sėkmingu ir populiariu.
Ilgametis festivalio globėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, be kurios palaikymo šis renginys nebūtų galėjęs vykti.
Nuo pat pradžių festivalio formatas buvo unikalus – čia eksperimentinė archeologija ne tik demonstruojama, bet išgyvenama. Buvo statomi proistoriniai būstai, šurmuliavo amatų stovyklos, lauže buvo gaminamas maistas. Valgis tapo svarbia patirties dalimi, archajinio maisto gamybos bandymus vėliau pakeitė kulinariniai konkursai, kuriuose dalyviai pristato savo regiono ar epochos patiekalus remdamiesi archeologiniais šaltiniais.
Didelę pagalbą organizuojant pirmuosius renginius suteikė Vilniaus universiteto studentai – jie padėjo statyti stovyklas, atliko kitus paruošiamuosius darbus, renginio metu demonstravo senuosius amatus
Bėgant metams, festivalis vis augo, tapo tarptautiniu. Jame dalyvavo meistrai iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos, Čekijos, Rumunijos, Vengrijos ir net Pietų Korėjos, JAV. Rekonstruktorių bendruomenė išaugo nuo 27 iki 300 dalyvių, renginys tapo platforma titnaginių, kaulinių ir geležinių įrankių gamybai, archajiškų papuošalų kūrimui, senovinių amatų, muzikos, dainų ir gyvenimo būdo atkūrimui. Festivalis vyko Kernavės piliakalnių fone – vietoje, kur susilieja visos Lietuvos priešistorės ir istorijos epochos ir iškart susilaukė didelio dėmesio ir tapo pavyzdžiu kitiems miestams – jau netrukus panašūs renginiai pradėti organizuoti Šiauliuose, Apuolėje, Skuode ir kituose Lietuvos miestuose.
Festivalis patyrė iššūkių - 2012 metais jis neįvyko dėl nesuteikto finansavimo, o 2020-aisiais dėl COVID-19 pandemijos ir tuo metu galiojusių ribojimų. Vis dėlto festivalis ne tik išliko, bet ir sustiprėjo. Pastaraisiais metais jis vis labiau orientuojasi į jaunąją kartą – siūlo edukacines veiklas, interaktyvias patirtis ir galimybę pažinti savo šaknis per gyvą, įtraukiančią istoriją. Festivalis tapo ne tik kultūros reiškiniu, bet ir tvarios atminties bei bendruomeniškumo tradicija, kuri kasmet suburia šimtus dalyvių ir tūkstančius lankytojų iš Lietuvos bei viso pasaulio.
„Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ – tai gyvas muziejus po atviru dangumi, šventė, kurioje atgyja mūsų istorija, ir vieta, kur protėvių kultūra tampa gyva šiuolaikinio žmogaus akivaizdoje.
Ilgametis festivalio globėjas - LR kultūros ministerija.
