Šį kartą rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ kviečiame susipažinti su Kernavės archeologinės vietovės muziejaus etnografijos rinkinyje saugomais eksponatais, liudijančiais gyvąją Velykų tradiciją vietos bendruomenėje.
Velykos – gamtos atbudimo metas. Pavasarį, kai po žiemos sąstingio vėl ima busti gyvybė, grįžta šviesa ir šiluma, ateina džiaugsminga šventė, kuria krikščionys mini Kristaus Prisikėlimą. Senąją Velykų kilmę rodo datos nustatymas pagal mėnulio kalendorių – šventė kasmet kinta ir būna tarp kovo 21 ir balandžio 25 dienos..jpeg)
Verbų tradicija
Didžioji savaitė ir kančios atributai
Kiekviena Didžiosios savaitės diena primena Kristaus kelią. Muziejaus fonduose saugomi Kristaus kančios atributai, simbolizuojantys Jėzaus kančią, mirtį ir pergalę prieš nuodėmę: kryžius, erškėčių vainikas, rykštės, vinys, plaktukas, ietis bei kiti sakralūs objektai.
Margučių magija ir žaidimai
Nuo seno tikima, kad margutis turi magiškos galios. Jų spalvos neša svarbius simbolius:
- Raudona – gyvybė;
- Žalia – bundanti augmenija;
- Geltona – prinokę javai;
- Juoda – žemė,
- mėlyna – dangus.
Margučių raštai (saulutės, spiralės, žalčiukai, eglutės) iki šių dienų išsaugojo senovės lietuvių tikėjimo ženklus. Velykų džiaugsmą lydi ir tradicinės pramogos: margučių daužymas bei ridinėjimas specialiu loveliu. Laimi tas, kieno margutis nurieda toliausiai arba išlieka sveikas po susidūrimo.
Buvo sakoma: papročius žinosi, per Velykas neliūdėsi – būsi stiprus ir vikrus per visus metus.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ kviečiame susipažinti su Kernavės archeologinės vietovės muziejaus etnografijos rinkinyje saugoma tautine vėliava, liudijančia vietos bendruomenės pilietiškumą, drąsą ir tikėjimą Lietuvos ateitimi.
Juozas Šiaučiūnas buvo ne tik Kernavės pradžios mokyklos mokytojas, bet ir aktyvus kultūrinės bei švietėjiškos veiklos organizatorius, nuosekliai telkęs vietos bendruomenę ir stiprinęs lietuvišką savimonę. Jo iniciatyva 1930 m. Kernavės pradžios mokykloje buvo įkurtas vienas pirmųjų Lietuvos regioninių krašto muziejų, kuriame buvo kaupiami archeologiniai radiniai ir etnografiniai eksponatai. Šie rinkiniai tapo dabartinio Kernavės archeologinės vietovės muziejaus fondų ištakomis. Mokytojo veikloje svarbų vaidmenį atliko ir jo žmona Teodora Šiaučiūnienė, tapusi artimiausia bendražyge įgyvendinant bendruomenei svarbius kultūrinius sumanymus.
Vienas tokių bendruomenę telkusių sumanymų buvo tautinės vėliavos pasiuvimas. Teodora Šiaučiūnienė pati nudažė audinį ir pasiūvo vėliavą, kuri tapo ne tik mokyklos, bet ir visos Kernavės bendruomenės pilietiškumo ir vienybės simboliu. Tačiau 1941 m. birželį Juozas Šiaučiūnas buvo suimtas ir ištremtas. Naujojoje Vilnioje jis buvo atskirtas nuo šeimos ir įkalintas Rešotų lageryje Krasnojarsko krašte, o jo žmona su dviem mažamečiais vaikais iki 1956 m. gyveno tremtyje Altajaus krašte. 1943 m. Juozas Šiaučiūnas mirė tremtyje. Po šių tragiškų įvykių vėliava paslaptingai dingo.
Praėjus dešimtmečiams, Atgimimo laikotarpiu vėliavos buvo ieškoma, tačiau ji rasta tik 1996 metais paslėpta mokykloje, vykdant ilgai trukusį mokyklos kapitalinį remontą. Kernavės archeologinės vietovės muziejaus darbuotojų pastangomis trispalvė buvo perduota restauratoriams.
Šiandien ši, muziejaus fonduose saugoma tautinė vėliava liudija Kernavės žmonių drąsą, istorinę atmintį ir gebėjimą išsaugoti praeities stiprybę, kuri ir šiandien įkvepia kurti ateitį.
Nuotrauka G. Grigonio (?), 1996 m.
Kviečiame apsilankyti Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir pamatyti šį unikalų eksponatą laikino eksponavimo vitrinoje!
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ kviečiame susipažinti su Kernavės archeologinės vietovės muziejaus etnografijos rinkinyje saugomomis medinėmis liaudies skulptūromis – tyliais, bet tuo pačiu ir labai iškalbingais XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tikėjimo, meistrystės ir pasaulėjautos liudytojais.
Skulptūra yra viena iš seniausių bei gausiausių lietuvių liaudies meno šakų. Seniausi skulptūros kūriniai Lietuvos teritorijoje žinomi nuo neolito. Laikui bėgant, kito pasaulėvaizdis, žmonių mąstysena, pasaulio suvokimas ir meninės formos. Nuo XVIII a. medinė skulptūra tampa dominuojanti, o XIX a. – dažna lietuvio sodyboje.
Tradicinė liaudies skulptūra yra sudėtinė memorialinių paminklų dalis: skulptūros buvo talpinamos į koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius, kalamos prie kryžių. Taip pat šie dirbiniai buvo statomi į altorius ir altorėlius.
Kernavės archeologinės vietovės muziejaus etnografijos rinkinyje saugoma negausi kolekcija religinio siužeto liaudies meistrų drožtų skulptūrų. Tarp jų – keturios šioje parodoje pristatomos:
1. Nežinomas šventasis. Nežinomo profesionalaus meistro darbas
2. Skulptūra „ Šv. Jonas Nepomukas“
3. Skulptūra „Angelas“
4. Skulptūra „ Angelas“
Jos datuojamos XIX a. – XX a. pradžia. Skulptūrų metrikos nėra išsamios, dauguma išdrožtos savamokslių dievdirbių, nors rinkinyje saugoma ir keletas profesionalių meistrų darbų, buvusių šio krašto bažnyčiose. Drožiniai pasižymi santūrumu, lakoniška forma. Detalės – plaukai, drabužiai, klostės – stilizuotos. Išraiškai pabrėžti skulptūros polichromuotos, dekoruotos dažais. Žinoma, dažai nutrupėję, nusitrynę, medis suskilęs, trūksta detalių. Liaudies skulptūros dažniausiai buvo drožiamos iš liepos, beržo, alksnio, kartais iš ąžuolo. Naudoti paprasčiausi įrankiai: kirvis, peilis, skaptukas, kaltas. Kūrybingi liaudies menininkai paliko didžiulės vertės kultūrinį lobį, kurį muziejininkai saugo ir pristato visuomenei.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ kviečiame susipažinti su tradiciniu Kernavės apylinkių apavu, atskleidžiančiu vietos žmonių kasdienybę, amatų tradicijas ir socialinę aplinką nuo senųjų laikų iki XX a. pradžios.
Kviečiame susipažinti su šiais eksponatais ir atrasti mūsų krašto etnografinį paveldą.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ – pažintis su tuo, kaip XIX–XX a. pradžios Kernavės apylinkių gyventojai apšviesdavo savo namus tamsiuoju metų laiku.
Ilgais rudens ir žiemos vakarais šviesa namuose būdavo ne prabanga, o būtinybė – tiek buities darbams, tiek bendravimui. Pagrindine šviesos priemone kaimiškose trobose ilgą laiką buvo balanos – iš sausos pušies ar beržo skaldytos plonos skalos. Kad jų nereikėtų laikyti rankose, naudoti specialūs įtaisai – žibinčiai.
Žibinčiai galėjo būti įvairios konstrukcijos: pastatomi, kabinami arba įkišami į sieną. Kabinami žibintčiai dažnai būdavo iš vientiso medžio, su kabliu gale, leidžiančiu pakabinti juos už sijos. Pastatomieji būdavo įtaisyti į medines kalades, o jų viršuje – žnyplės balanos laikymui. Tokie žibintai dažniausiai stovėdavo šalia krosnies.
Balaną tekdavo nuolat prižiūrėti – jos galas greitai apdegdavo, todėl reikėdavo jį nugnybti. Tai būdavo vaikų ar senelių pareiga – svarbus vakaro ritualas, susijęs su namų šviesa ir saugumu.
Turtingesni valstiečiai, be balanų, patalpas apšviesdavo lietomis lajaus ar vaško žvakėmis, o ūkiniuose pastatuose naudodavo spingsules – žibintus, veikiančius pagal lašinio degimo principą.
XIX a. pabaigoje paprastos šviesos priemonės pradėtos keisti žibalinėmis lempomis – jos tapo vis labiau prieinamos ir paplito įvairiose gyvenamosiose bei ūkinėse erdvėse. Dažniausiai jos būdavo kabinamos ant vielos po balkiu virš stalo arba tvirtinamos prie sienos ant vinies.
Šios šviesos priemonės – tai ne tik buities detalės, bet ir svarbi kultūrinė atmintis apie tai, kaip gyveno mūsų protėviai. Kernavės muziejaus saugyklose saugomi autentiški šios buities elementai, menantys vakarų šviesą dar iki elektros atsiradimo.
Norite išvysti šias unikalias apšvietimo priemones iš arti? Kviečiame apsilankyti Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspozicijoje – čia istorija prabyla daiktais.
Sekite mūsų rubriką ir kiekvieną mėnesį atraskite vis naują kampą pažinti praeitį per muziejaus saugomus autentiškus daiktus, jų formas ir simbolius.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ toliau tyrinėjame etnografinį Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinį ir pristatome dar vieną mūsų protėvių buities dalį – išskirtines lėkštes, puošusias stalą XIX a. Kernavės apylinkėse.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ toliau tyrinėjame etnografinį Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinį ir pristatome dar vieną mūsų protėvių buities dalį – piesteles ir grūstuvėlius, naudotus XIX–XX a. Kernavės apylinkėse.
Grūdams grūsti žmonės naudojo dideles medines piestas. Vaistažolėms, druskai, pipirams ir kitiems maisto produktams grūsti šeimininkės turėjo piesteles, grūstuvėlius.Piestelės taip pat buvo naudojamos tinkamai saugoti birius maisto produktus, pagal tai jos buvo ir vadinamos, pavyzdžiui, druskinė (1), pipirinė (2,3) ir pan. 
Tekintinės piestelės gaminamos iš vientiso medžio ir turi lygų paviršių. Dažniausiai ornamentuodavo geometriniais (4) arba augalinio motyvo ornamentais. Cilindro formos indai gali būti su (5,6) arba be dangtelio. Neretai pasitaiko apversto nupjauto kūgio su apskritu pagrindu arba bokalo/taurės formos (7,8) tekintinės piestelės.
Skobtinės piestelės (9) yra truputį grubesnės ir šiurkštesnio paviršiaus nei tekintinės. Tarpusavyje šių tipų piestelių forma ne daug skyrėsi ir viskas priklausė nuo meistro rankų.
Piestelės dažniausiai gamintos taurės formos, kad grūdant būtų patogiau prilaikyti ranka. XX a. pr. medines piesteles pradėjo keisti žalvarinės.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ tęsiame pažintį su etnografiniame Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinyje saugomais eksponatais. Pristatome Jums XIX-XX a. Kernavės apylinkėse naudotus kultuves ir kočelus – svarbius buities įrankius, menančius mūsų protėvių kasdienybę.
Kultuvė (1,2) – įrankis skalbiniams velėti: tam tikru ritmu daužant ant lentos padėtą ir vis kita puse paverčiamą skalbinį. Šiam įrankiui gaminti buvo pasirenkamas tvirtas, nedažytas medis, o pati kultuvė susidėjo iš galvos, keteros ir rankenos. Galva - 15 -25 cm ilgio, 10 – 15 cm pločio ir 1- 1,5 cm storio. Ketera – kultuvės dalis tarp galvos ir rankenos. 
Rankena – apvali, tiesi arba lenkta, kartais su užbarzda gale. Kultuvė galėjo būti stačiakampė, trikampė ar trapecinė, tiesi ar nežymiai išlenkta.
Kočėlai (3,4) – tai kočėlas ir kočėtuvė, naudoti skalbiniams lyginti. Skalbiniu apvyniotas kočėlas (5–8 cm skersmens, apie 60 cm ilgio) buvo ritinėjamas, prispaudžiant jį kočėtuve – specialia lentele su rantuota apačia.
Ar žinojote, kad Kernavės archeologinės vietovės muziejaus fonduose saugomi ne tik archeologiniai, bet ir etnografiniai šio krašto dirbiniai? Nors šie eksponatai nesusiję su pagrindine muziejaus tematika, dabar turite išskirtinę galimybę šiuos, ir kitus nematytus eksponatus pamatyti naujoje rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“. Kviečiame apsilankyti Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir susipažinti su šiais eksponatais laikino eksponavimo vitrinoje arba virtualiai.
