Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ – pažintis su tuo, kaip XIX–XX a. pradžios Kernavės apylinkių gyventojai apšviesdavo savo namus tamsiuoju metų laiku.
Ilgais rudens ir žiemos vakarais šviesa namuose būdavo ne prabanga, o būtinybė – tiek buities darbams, tiek bendravimui. Pagrindine šviesos priemone kaimiškose trobose ilgą laiką buvo balanos – iš sausos pušies ar beržo skaldytos plonos skalos. Kad jų nereikėtų laikyti rankose, naudoti specialūs įtaisai – žibinčiai.
Žibinčiai galėjo būti įvairios konstrukcijos: pastatomi, kabinami arba įkišami į sieną. Kabinami žibintčiai dažnai būdavo iš vientiso medžio, su kabliu gale, leidžiančiu pakabinti juos už sijos. Pastatomieji būdavo įtaisyti į medines kalades, o jų viršuje – žnyplės balanos laikymui. Tokie žibintai dažniausiai stovėdavo šalia krosnies.
Balaną tekdavo nuolat prižiūrėti – jos galas greitai apdegdavo, todėl reikėdavo jį nugnybti. Tai būdavo vaikų ar senelių pareiga – svarbus vakaro ritualas, susijęs su namų šviesa ir saugumu.
Turtingesni valstiečiai, be balanų, patalpas apšviesdavo lietomis lajaus ar vaško žvakėmis, o ūkiniuose pastatuose naudodavo spingsules – žibintus, veikiančius pagal lašinio degimo principą.
XIX a. pabaigoje paprastos šviesos priemonės pradėtos keisti žibalinėmis lempomis – jos tapo vis labiau prieinamos ir paplito įvairiose gyvenamosiose bei ūkinėse erdvėse. Dažniausiai jos būdavo kabinamos ant vielos po balkiu virš stalo arba tvirtinamos prie sienos ant vinies.
Šios šviesos priemonės – tai ne tik buities detalės, bet ir svarbi kultūrinė atmintis apie tai, kaip gyveno mūsų protėviai. Kernavės muziejaus saugyklose saugomi autentiški šios buities elementai, menantys vakarų šviesą dar iki elektros atsiradimo.
Norite išvysti šias unikalias apšvietimo priemones iš arti? Kviečiame apsilankyti Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspozicijoje – čia istorija prabyla daiktais.
Sekite mūsų rubriką ir kiekvieną mėnesį atraskite vis naują kampą pažinti praeitį per muziejaus saugomus autentiškus daiktus, jų formas ir simbolius.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ toliau tyrinėjame etnografinį Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinį ir pristatome dar vieną mūsų protėvių buities dalį – išskirtines lėkštes, puošusias stalą XIX a. Kernavės apylinkėse.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ toliau tyrinėjame etnografinį Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinį ir pristatome dar vieną mūsų protėvių buities dalį – piesteles ir grūstuvėlius, naudotus XIX–XX a. Kernavės apylinkėse.
Grūdams grūsti žmonės naudojo dideles medines piestas. Vaistažolėms, druskai, pipirams ir kitiems maisto produktams grūsti šeimininkės turėjo piesteles, grūstuvėlius.Piestelės taip pat buvo naudojamos tinkamai saugoti birius maisto produktus, pagal tai jos buvo ir vadinamos, pavyzdžiui, druskinė (1), pipirinė (2,3) ir pan. 
Tekintinės piestelės gaminamos iš vientiso medžio ir turi lygų paviršių. Dažniausiai ornamentuodavo geometriniais (4) arba augalinio motyvo ornamentais. Cilindro formos indai gali būti su (5,6) arba be dangtelio. Neretai pasitaiko apversto nupjauto kūgio su apskritu pagrindu arba bokalo/taurės formos (7,8) tekintinės piestelės.
Skobtinės piestelės (9) yra truputį grubesnės ir šiurkštesnio paviršiaus nei tekintinės. Tarpusavyje šių tipų piestelių forma ne daug skyrėsi ir viskas priklausė nuo meistro rankų.
Piestelės dažniausiai gamintos taurės formos, kad grūdant būtų patogiau prilaikyti ranka. XX a. pr. medines piesteles pradėjo keisti žalvarinės.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ tęsiame pažintį su etnografiniame Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinyje saugomais eksponatais. Pristatome Jums XIX-XX a. Kernavės apylinkėse naudotus kultuves ir kočelus – svarbius buities įrankius, menančius mūsų protėvių kasdienybę.
Kultuvė (1,2) – įrankis skalbiniams velėti: tam tikru ritmu daužant ant lentos padėtą ir vis kita puse paverčiamą skalbinį. Šiam įrankiui gaminti buvo pasirenkamas tvirtas, nedažytas medis, o pati kultuvė susidėjo iš galvos, keteros ir rankenos. Galva - 15 -25 cm ilgio, 10 – 15 cm pločio ir 1- 1,5 cm storio. Ketera – kultuvės dalis tarp galvos ir rankenos. 
Rankena – apvali, tiesi arba lenkta, kartais su užbarzda gale. Kultuvė galėjo būti stačiakampė, trikampė ar trapecinė, tiesi ar nežymiai išlenkta.
Kočėlai (3,4) – tai kočėlas ir kočėtuvė, naudoti skalbiniams lyginti. Skalbiniu apvyniotas kočėlas (5–8 cm skersmens, apie 60 cm ilgio) buvo ritinėjamas, prispaudžiant jį kočėtuve – specialia lentele su rantuota apačia.
Ar žinojote, kad Kernavės archeologinės vietovės muziejaus fonduose saugomi ne tik archeologiniai, bet ir etnografiniai šio krašto dirbiniai? Nors šie eksponatai nesusiję su pagrindine muziejaus tematika, dabar turite išskirtinę galimybę šiuos, ir kitus nematytus eksponatus pamatyti naujoje rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“. Kviečiame apsilankyti Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir susipažinti su šiais eksponatais laikino eksponavimo vitrinoje arba virtualiai.
Kviečiame susipažinti su šiais unikalias eksponatais ir atrasti mūsų krašto etnografinį paveldą.
