Piestelės
Grūdams grūsti žmonės naudojo dideles medines piestas. Vaistažolėms, druskai, pipirams ir kitiems maisto produktams grūsti šeimininkės turėjo piesteles, grūstuvėlius.Piestelės taip pat buvo naudojamos tinkamai saugoti birius maisto produktus, pagal tai jos buvo ir vadinamos, pavyzdžiui, druskinė (1), pipirinė (2,3) ir pan.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ toliau tyrinėjame etnografinį Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinį ir pristatome dar vieną mūsų protėvių buities dalį – piesteles ir grūstuvėlius, naudotus XIX–XX a. Kernavės apylinkėse.
Grūdams grūsti žmonės naudojo dideles medines piestas. Vaistažolėms, druskai, pipirams ir kitiems maisto produktams grūsti šeimininkės turėjo piesteles, grūstuvėlius.Piestelės taip pat buvo naudojamos tinkamai saugoti birius maisto produktus, pagal tai jos buvo ir vadinamos, pavyzdžiui, druskinė (1), pipirinė (2,3) ir pan.
Medinės piestelės buvo tekintinės, skobtinės ir dėželinės, pastarosios sukaltos iš lentelių ir su dangteliu, galėjo būti ornamentuotos geometriniu, augaliniu ar gyvūniniu motyvu.
Tekintinės piestelės gaminamos iš vientiso medžio ir turi lygų paviršių. Dažniausiai ornamentuodavo geometriniais (4) arba augalinio motyvo ornamentais. Cilindro formos indai gali būti su (5,6) arba be dangtelio. Neretai pasitaiko apversto nupjauto kūgio su apskritu pagrindu arba bokalo/taurės formos (7,8) tekintinės piestelės.
Skobtinės piestelės (9) yra truputį grubesnės ir šiurkštesnio paviršiaus nei tekintinės. Tarpusavyje šių tipų piestelių forma ne daug skyrėsi ir viskas priklausė nuo meistro rankų.
Piestelės dažniausiai gamintos taurės formos, kad grūdant būtų patogiau prilaikyti ranka. XX a. pr. medines piesteles pradėjo keisti žalvarinės.
Kviečiame apsilankyti Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir pamatyti šiuos unikalius eksponatus laikino eksponavimo vitrinoje!
Kultuvės ir kočelai
Kultuvė (1,2) – įrankis skalbiniams velėti: tam tikru ritmu daužant ant lentos padėtą ir vis kita puse paverčiamą skalbinį. Šiam įrankiui gaminti buvo pasirenkamas tvirtas, nedažytas medis, o pati kultuvė susidėjo iš galvos, keteros ir rankenos. Galva - 15 -25 cm ilgio, 10 – 15 cm pločio ir 1- 1,5 cm storio. Ketera – kultuvės dalis tarp galvos ir rankenos. 
Rankena – apvali, tiesi arba lenkta, kartais su užbarzda gale. Kultuvė galėjo būti stačiakampė, trikampė ar trapecinė, tiesi ar nežymiai išlenkta.
Kočėlai (3,4) – tai kočėlas ir kočėtuvė, naudoti skalbiniams lyginti. Skalbiniu apvyniotas kočėlas (5–8 cm skersmens, apie 60 cm ilgio) buvo ritinėjamas, prispaudžiant jį kočėtuve – specialia lentele su rantuota apačia.
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ tęsiame pažintį su etnografiniame Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinyje saugomais eksponatais. Pristatome Jums XIX-XX a. Kernavės apylinkėse naudotus kultuves ir kočelus – svarbius buities įrankius, menančius mūsų protėvių kasdienybę.
Kultuvė (1,2) – įrankis skalbiniams velėti: tam tikru ritmu daužant ant lentos padėtą ir vis kita puse paverčiamą skalbinį. Šiam įrankiui gaminti buvo pasirenkamas tvirtas, nedažytas medis, o pati kultuvė susidėjo iš galvos, keteros ir rankenos. Galva - 15 -25 cm ilgio, 10 – 15 cm pločio ir 1- 1,5 cm storio. Ketera – kultuvės dalis tarp galvos ir rankenos. Rankena – apvali, tiesi arba lenkta, kartais su užbarzda gale. Kultuvė galėjo būti stačiakampė, trikampė ar trapecinė, tiesi ar nežymiai išlenkta.
Kultuvės priklauso ornamentuotiems moterų darbo įrankiams. Medžio dirbiniai buvo išraižomi geometriniais ornamentais, augaliniais motyvais, pažymimi asmens nuosavybės žymėmis. Daugumoje kultuvių įrėžti padarymo metai.
Kočėlai (3,4) – tai kočėlas ir kočėtuvė, naudoti skalbiniams lyginti. Skalbiniu apvyniotas kočėlas (5–8 cm skersmens, apie 60 cm ilgio) buvo ritinėjamas, prispaudžiant jį kočėtuve – specialia lentele su rantuota apačia.
Viename kočėtuvės gale būdavo išdrožiama tiesi, apvali arba kilpos formos rankena, pagaminta iš to paties vientiso arba kito medžio ir įtvirtinta į padarytą galvoje išpjovą. Kaip ir kultuvės, kočėtuvės buvo kruopščiai dekoruojamos: jas puošė drožinėti trikampėliai, rombeliai, vingeliai, šakelės, paukšteliai, o meistrai dažnai įrėždavo pagaminimo metus ar savininkės inicialus.
Kviečiame apsilankyti Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir pamatyti šiuos unikalius eksponatus laikino eksponavimo vitrinoje!
Prieverpstės ir verpstės
Ar žinojote, kad Kernavės archeologinės vietovės muziejaus fonduose saugomi ne tik archeologiniai, bet ir etnografiniai šio krašto dirbiniai? Nors šie eksponatai nesusiję su pagrindine muziejaus tematika, dabar turite išskirtinę galimybę šiuos, ir kitus nematytus eksponatus pamatyti naujoje rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“. Kviečiame apsilankyti Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir susipažinti su šiais eksponatais laikino eksponavimo vitrinoje arba virtualiai.
Vasario mėnesį pristatome išskirtinius etnografinio rinkinio eksponatus – prieverpstes ir verpstes, menančias mūsų krašto istoriją. Kam jos buvo naudojamos?
Verpstė (1,2) - tai tradicinis medinis verpimo įrankis, naudotas Rytų Lietuvoje iki XX amžiaus pradžios, jį vėliau pakeitė verpimo ratelis. Ji sudaryta iš dviejų dalių: viršutinės, vadinamos galva (apie 40 cm ilgio) arba prieverpste, prie kurios tvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, ir apatinės – kojos, ant kurios sėdėdavo verpėja. Verpiant siūlai buvo sukami ant rankoje laikomo verpstuko.Verpstės dažnai buvo puošiamos geometriniais raštais, tikint jų magiška galia skatinti linų augimą. Puošyboje vyrauja apskritimai, užpildyti kryputėmis, įraižomis, kurių viduryje – labai įvairios segmentinės žvaigždės, dantukai ir kt.
Prieverpstė (3,4) – tai dalis verpimo ratelio, Lietuvoje paplitusio XVIII a. pirmoje pusėje. Verpimo ratelis susideda iš rato, ritės, paminos ir prieverpstės, prie kurios mediniu, metaliniu smeigtuku ar virvute pririšamas linų arba vilnos kuodelis. Minant paminą koja, sukamas ratas, o verpėja rankomis formuoja siūlą, kuris vyniojamas ant ritės. Prieverpstės išsiskiria iš visų ratelio dalių savo puošyba – jos kartoja ankščiau naudotų verpsčių simboliką, yra meniškai išdrožinėtos, puoštos geometriniais, augaliniais, gyvūniniais motyvais, saulės simboliais, segmentinėmis žvaigždėmis ar gyvybės medžio atvaizdais.
Kartais prieverpstės buvo gaminamos kaip dovana mylimai merginai. Mūsų protėviai drožinėdavo prieverpstes įvairiais raštais, nes tikėjo jų magiška galia. Tikėta, kad šie raštai skatina linų augimą, derlingumą, atneša šeimai laimę, turtus, pinigų gausą.
Kviečiame susipažinti su šiais unikalias eksponatais ir atrasti mūsų krašto etnografinį paveldą.
Galerija
