Naujienos

Pas Dani genties papuasus

Siglos Ščeponavičiūtės fotografijos.

Parodos atidarymas - 03.25, 18:00, Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspozicijų salėje.

     Kelionių trauką gydytoja neurologė - fotografė S. Ščeponavičiūtė paveldėjo iš tėvų. Atostogų metu neduodavo ramybės begalinis noras keliauti. Aplankyta per 80 šalių, keliautoja jų jau nebeskaičiuoja. Renkasi kuo tolimesnius, egzotiškesnius kraštus. Fotografė nebijo iššūkių, bet kelionėms atsakingai ruošiasi, iš anksto planuoja, kaupia informaciją. Sunkiausia užduotis rasti bendrakeleivių, kurie pasiryžtų ekstremaliems išbandymams, todėl labai džiaugiasi, kad 2014 m. atsirado dvi draugės, pasiryžusios kartu aplankyti Indonezijai priklausančią Papua-Naujosios Gvinėjos vakarinę dalį. Ten dar šiandien gyvena unikali, izoliuota Dani gentis. Neišgąsdino netgi ir tai, kad dalis šių genčių dar tebėra kanibalai.

      Dani gentyje keliautojos praleido vieną dieną. Dalyvavo kiaulės kepimo ceremonijoje, matė, kaip išgaunama druska, sužinojo apie kai kurias tradicijas, ritualus.

    Dani gentis gyvena visiškai izoliuota, be jokių civilizacijos ženklų: be elektros, be telefono, be degtukų, net veidrodžių. Druską moterys parsineša iš vulkaninio ežerėlio, kuriame mirko banano koto plaušus, kol prisigeria druskos. Laužą uždega trindami pagaliukus. Kad su turistais bendrautų tenka juos apdovanoti aukščiausiai vertinama valiuta – cigaretėmis. Dažnoje nuotraukoje užfiksuoti jas rūkantys tiek vyrai, tiek moterys. Kai jų neturi, kramto kažkokią raudoną žolę.

     Namelius pastato be vinių, suraišiodami pagalius jiems žinomu būdu. Vyrai gyvena atskirai nuo moterų. Turto matas – kiaulės. Kuo daugiau turi, tuo daugiau moterų gali išlaikyti.

     Ištekėjusios moterys dėvi žolių, gal orchidėjų plaušų sijonus, o merginų sijonai puošti sėklomis. Nuotraukose stebina tai, kad kai kurių moterų pirštai neturi vienos falangos. Pasirodo, mirus vyrui, vaikui,  seseriai moteris nusipjauna dalį piršto.

     Vyrai atrodo puošniau – su spalvingų plunksnų karūnomis, išdažyti kūnai, nosyse įvertas kaulas. Įdomus nacionalinis vyrų drabužis „koteka“, arba „horim“. Tai penio apvalkalas, pagamintas iš džiovinto moliūgo. Jie kilpomis tvirtinami prie juosmens.

     Pagrindinis maistas – kiauliena ir saldžios bulvės. Keliautojos stebėjo iškilmingą kiaulės skerdimo ceremoniją. Juodoji kiaulė nušaunama strėle, uodega ir ausis dedamos ant banano lapo ir nešamos genties vadui. Vyrai išdoroja mėsą, moterys paruošia duobę, išdėlioja akmenimis, sluoksniuoja mėsos gabalus su žolėmis, stipriai apriša lianomis. Mėsa troškinama 2–3 valandas. Pirmiausia valgo vyrai, paskui – vaikai ir šunys, antrame rate – moterys.

     Džiaugiamės, kad fotografijų autorė S. Ščeponavičiūtė, dalinasi savo kelionių vaizdais ir įspūdžiais. Mes negalime nusikelti į akmens amžių, tačiau dabar akmens amžius per S. Šceponavičiūtės sukurtas nuotraukas ir daiktus atkeliauja pas mus į Kernavės archeologinės vietovės muziejų.